Jėzaus mokiniai prašė sustiprinti jų tikėjimą. Geras prašymas. Ir mes galėtume dažniau maldoje prašyti Dievo ne tiek sveikatos ar pasisekimo gyvenime, kiek sustiprinti mūsų tikėjimą. Nuo tikėjimo gylio priklauso mūsų gyvenimo kokybė.
Penktadienio vakarą Kaune Žalgirio arenoje vienas slovakų kilmės australietis Niko Vuijčičius – žmogus be rankų ir kojų - pasakojo savo gyvenimo istoriją, kaip jis nepaniro į depresiją, nors vaikystėje bandė net nusižudyti. Jį išgelbėjo tikėjimas ir į Dievą giliai tikintys jo tėvai. Jis aiškino, kad žmogaus gyvenime svarbus tikėjimas ir aiškios vertybės, nes žmogus gali turėti rankas ir kojas, bet būti neįgalus savo širdyje. Šis jaunas vyras jau yra aplankęs daugybę pasaulio šalių ir visur liudija tikėjimo ir meilės svarbą žmogaus gyvenime.
Pradžios knygoje yra pasakojimas apie Uro Kaldėjoje gyvenusį teisų vyrą Abraomą. Dievas, turėdamas Abraomui didelių planų, nuvedė jį į tolimą kraštą, kuriame patyrė daug vargo, bet jo tikėjimas nesusvyravo. Priešingai, išbandymuose Abraomo tikėjimas stiprėjo ir jis Dievo planams realizuoti tapo geru įrankiu.
Šventasis Raštas, pristatydamas šio patriarcho istoriją, nesiekia mus įtikinti, kad klusnumas Dievui užtikrins lengvą gyvenimą. Ne, klusnumas – tai žmogaus kelias pas Dievą ir su Dievu per gyvenimą. Klusnumas yra tikėjimo kelias. Paklūstant Dievui, tikėjimas auga, neklausant - silpnėja ir gali net mirti.
Evangelija pasakoja apie tris Jėzaus mokinius – Petrą, Jokūbą ir Joną, kurie ant Taboro kalno matė dieviškai spindintį savo Mokytoją. Balsas iš debesies kalbėjo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ (Mt 17,8).
Jėzus, žinodamas, kad netolimoje ateityje jo mokinių laukia sunkūs išbandymai, leido jiems pamatyti savo dievišką šlovę, kurios metu nuskambėjęs dangaus Tėvo balsas pakvietė ne žygdarbius atlikti, bet tik klausyti jo mylimo Sūnaus. Balsas įsakmiai priminė, kad sekti paskui Kristų galima tik jam paklūstant. Tikėjimas ir meilė ištikimybė Dievui neatsiejama nuo klusnumo.
Jėzus paliko klusnumo pavyzdį. Apaštalas Paulius apie tai rašo: „Jis (Jėzus Kristus), turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2,7-8).
Kodėl tikėjimo kelionėje klusnumas Dievui yra toks svarbus? Kodėl Dievo žodis taip primygtinai ragina išsaugoti klusnumą Dievui? Žmogus yra skurtas į Dievo panašumą – protingas, mylintis ir laisvas. Laisvė yra dovana, bet drauge ir iššūkis, nes, esant laisvam, galima paklausyti ne tik Dievo, bet ir gundytojo. Neklusnumas buvo ne tik pirmųjų žmonių tragedija, jo padarinius jaučia visa žmonių giminė. Neklusnumas susilpnino žmonių tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Žmogus blogio akivaizdoje liko vienas, be atramos į Dievą
Kai šiandien pasaulyje mes matome nesibaigiančius karus, terorizmą, nuo bado mirštančius milijonus žmonių, prekybą vaikais, prostituciją ir daugelį kitų žmoniją kamuojančių bėdų, ieškome atsakymo, kas pagimdo šiuos nežmoniškus padarinius? Kai žmogus bando tapti laimingas, vykdydamas ne Dievo, bet savo valią, visuomet jis eina į sudužimą ir mirtį. Yra vienintelis kelias, vedantis į gyvenimą – tai besąlyginis klusnumas Dievo tvarkai, kuri yra įspausta mūsų prigimtyje. Todėl su dideliu nerimu stebime, kaip šiandienos pasaulyje bandoma manipuliuoti prigimtine šeima, gyvybe ir morale. Tai nieko gero nežada.
„Viešpatie sustiprink mūsų tikėjimą!“,- maldaujame mes, XXI amžiaus vaikai. Viešpatie, padėk mums giliai suvokti, kad mūsų tikėjimas stiprėja tiek, kiek esame atidūs mus kalbinančiam Dievui, kiek jam paklustame.
2016 m. Arkivysk. Sig. Tamkevičius
